Thomas Mannas kritinės teorijos požiūriu

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnis analizuoja T. Manno literatūrinę kūrybą alternatyviai suprastos kritinės teorijos požiūriu. Glaustai pristačius kritinės teorijos apmatus, akcentuojama K. Marxo, Aristotelio ir normatyvumo reikšmė socialinei ir politinei teorijai. Teigiama, kad normatyvumą būtina konceptualizuoti ne kantiškai, bet aristoteliškai, pabrėžiant graikiškos aretē – etinio tobulumo – tradicijos reikšmę. Iš čia Aristotelio etinių svarstymų apie klestintį žmogaus ir politinės bendruomenės gyvenimą svarba. Marxas yra reikšmingas, nes pateikia istoriškai informuotą socialinių ir ekonominių modernios visuomenės struktūrų kritiką. Sykiu Marxas duoda pradžią kritinei teorijai kaip pozityvizmui ir fenomenologijai alternatyviai socialinių ir humanitarinių mokslų paradigmai. Jos pagrindinė prielaida yra tezė, jog socialinė ir politinė teorija turi brėžti socialinės emancipacijos gaires bei kritikuoti visuomenę ir socialines struktūras šių gairių požiūriu. Thomas Mannas yra įdomus ir reikšmingas taip suprastai kritinei teorijai, nes pateikia estetinę XX a. Europos biurgeriškos visuomenės kritiką. Kaip iliustruojantis pavyzdys pasitelkiama T. Manno mirties ir erotikos dialektika biurgeriškame geležinio narvo pasaulyje, kurią aptinkame T. Manno romanuose ir novelėse – pirmiausia Budenbrokuose, Mirtyje Venecijoje ir Užburtame kalne. Dvi svarbiausios straipsnio tezės yra: pirma, kritinei teorijai aristoteliškai artikuliuotas normatyvumas yra būtinas, antra, net jei T. Manno biurgeriškos visuomenės kritika ne visuomet sociologiškai ir etiškai tiksli, jo veikalai yra reikšmingas literatūrinis šaltinis šios tikrovės supratimui ir kritikai. Sykiu straipsnyje artikuliuota kritinės teorijos samprata leidžia gi­liau pažvelgti į T. Manno kūrybą, suprantant ją ne tik kaip XIX a. ir XX a. biurgeriškos visuomenės ir kultūros refleksijos šaltinį, bet ir kaip šios tikrovės socialinių ir ideologinių prieštaravimų dalį.