Gyvensenos veiksnių poveikis sergantiesiems storosios žarnos vėžiu

Abstract

Lietuvoje storosios žarnos vėžys pagal diagnozavimo dažnį tarp visų piktybinių navikų užima trečią vietą, o tarp mirčių nuo vėžio – antrą vietą [1]. Nors vėžio diagnostikos ir gydymo galimybės gerėja, tačiau sergamumas storosios žarnos vėžiu didėja [2], o vietiškai pažengusio storosios žarnos vėžio atkryčio dažnis siekia netgi 40 proc. [3]. Tyrimų duomenimis, didesnis Pasaulio vėžio tyrimų fondo ir Amerikos vėžio tyrimų instituto (angl. The World Cancer Research Fund/ American Institute for Cancer Research. The Continuous Update Project) vėžio prevencijos gairių laikymasis [4] yra susijęs su mažesniu storosios žarnos vėžiu sergančiųjų mirtingumu, mažesne vėžio atkryčio rizika, ilgesniu išgyvenamumu be ligos progresavimo [5], mažesne gretutinių ligų rizika, geresne su sveikata susijusia gyvenimo kokybe [6] bei mažesne šalutinių gydymo poveikių raiška [7]. Storosios žarnos vėžiu sergantiems pacientams, iki gydymo, gydymo metu ir po jo kiek ir kada  įmanoma rekomenduojama palaikyti normalų kūno svorį, būti fiziškai aktyviems (150–300 min. per savaitę vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo), rinktis augalinio pagrindo mitybą (50 proc. viso dienos raciono), kurioje būtų pakankamai pilno grūdo produktų, vaisių, ankštinių daržovių, riboti rafinuotų angliavandenių ir perdirbtų produktų, raudonos mėsos (mažiau kaip 500 g per savaitę) vartojimą, vengti perdirbtos mėsos, riboti alkoholio vartojimą, nerūkyti [8–10]. Rekomenduojamos įvairios streso valdymo intervencijos, kurios yra naudingos ne tik dėl psichologinės savijautos gerinimo, bet taip pat, veikdamos imuninės sistemos parametrus, gali turėti įtakos ligos progresavimui ir gydymo rezultatams [11].