Gyvo daikto paradoksas Giuseppe’ės Penone’ės kūrinyje „Jis tebeaugs, išskyrus šį tašką“

Abstract

Šis straipsnis yra Giuseppe’ės Penone’ės 1968 m. skulptūrinio objekto Jis tebeaugs, išskyrus šį tašką (Continuerà a crescere tranne che in quel punto / It Will Continue to Grow Except at this Point) atvejo studija. Kūrinį sudaro gyvas, augantis medis ir jame įterpta bronzinė žmogaus rankos atlieja. Tai darinys, kuriame susiduria ir per meno kūrinį susijungia gyvųjų ir negyvųjų, daiktų, augalų ir žmonių pasauliai. Dėl objekto materijos – medžio (ne medienos) „gyvumo“ ir iš jo kylančio hipotetinio savarankiškumo šio kūrinio iš esmės neatitinka nei objekto, nei daikto sąvokos. Gyvo daikto paradoksas atsiskleidžia kaip laipsniškas procesas: skulptorius ieško žmogaus ir augalo gyvenimų dermės, su(si)taikymo per materiją, gyvas objektas (medis) priartinamas prie žiūrovo maksimaliai arti, suteikiant galimybę „susilyginti“ ir kūnais. Straipsnyje parodoma, kaip medis geba veikti – atlikti tam tikrus veiksmus meno kūrinio steigties procese, ir svarstoma, kaip tai įvardyti. Ar galime tokį meno kūrinį priskirti daiktų pasauliui, laikyti „tik“ objektu ir ar turime pakankamai prielaidų pripažinti medį meno kūrinio bendraautoriu? Straipsnyje tikslingai suskliaudžiamas platesnis socialinis kontekstas – ir dabarties, ir laiko, kai buvo sukurtas kūrinys, analizuojant kūrinį, aptariami daugialypiai gyvo kūno, artefakto, autoriaus ir žiūrovo santykiai.